Kaip papasakoti miestą per mažas istorijas?

Turėjom „Birutė suvirškins“, rožinę spalvą ir moterims skirtą toną.

Klientas norėjo reklamos, kuri būtų aiškiai Birutės, bet kartu – kitokia nei visos kitos Birutės reklamos.

Gražiai sušukuota moteris, modelis, sėdi prieš televizorių.

Pasiima popkornų dubenį. Tik jame ne popkornai.

Jame – metaliniai varžtai.

Moteris ima saują varžtų, dedasi į burną. Pakramto. Nuryja. Užgeria Birute.

„Birutė suvirškins.“

Klientui kryptis patiko. Bet Birutė turi labai plačią auditoriją, o varžtai jau buvo per aštrūs.

Paėmėm kliento siūlytą žinomą aktorę, o varžtus pakeitėm didžiulėmis normalaus maisto porcijomis.

Ir tada atsirado žinutė, kurios pradžioje net neplanavom.

Moterims nuolat aiškinama, ką, kiek ir kaip jos turėtų valgyti.

Mes pasukom į kitą pusę:

Valgyk, ką nori. Nesiparink. Birutė suvirškins.

Reikėjo palikti ir saviironijos. Iš diskusijų apie mineralinio vandens sudėtį gimė eilutė:

„Birutė suvirškins. Nes chloridai ir... viską ten.“

Biudžetą turėjom vienai filmavimo pamainai. O nufilmuoti reikėjo tris klipus.

Sprendimas buvo visas tris lokacijas sukurti vienoje vietoje – „Birštonas Mineral SPA“ erdvėse.

Gera lokacija duoda daug, bet trumpame klipe profesionali vaidyba svarbi ne mažiau: kartais vienas žvilgsnis ar pauzė sukuria pusę scenos.

Šitoj vietoj mums tikrai pasisekė – turėjom labai stiprią aktorę.

Iš chloridų ir virškinimo pažado sukūrėme visą valgymo filosofiją.

Reklama buvo plačiai rodoma ir eteryje išliko ilgiau nei metus.

O mums šitas darbas liko kaip geras priminimas, kad kompromisas su klientu kartais gali nuvesti prie dar geresnės idėjos.

Dokobit norėjo labai aiškiai parodyti vieną dalyką: elektroninis parašas yra geriau už fizinį.

Problema tik ta, kad pats produktas nėra labai vaizdingas. Keli paspaudimai telefone – ir viskas.

Reikėjo sugalvoti, kaip iš to padaryti reklamą.

Biurokratijoj.

Popieriai, vaikščiojimas po kabinetus ir langelius, eilės. Tada dar šiek tiek vaikščiojimo.

Taip atsirado mūsų antagonistas – biurokratai.

O kaip tada atrodo herojus?

O kur parašas yra kažkas geidžiamo, laukiamo ir vertinamo?

Žvaigždės autografas.

Mūsų herojus eina raudonu kilimu kaip roko žvaigždė.

Tik vietoj fanų – biurokratai. Visi lenda su popieriais ir reikalauja parašų.

Jis praeina pro minią, įsėda į limuziną, išsitraukia telefoną ir akimirksniu pasirašo.

Siužetas buvo toks aiškus, kad voice-overio nebereikėjo.

Dokobit. Pasirašyk paprasčiau.

Raudoną kilimą patiesėm tarp stiklinių Vilniaus biurų.

Didelę reklamos charakterio dalį sukūrė castingas.

Biurokratams ieškojom žmonių su išskirtiniais veido bruožais.

Pagrindinį veikėją buvom pastebėję visai kitame filmavime ir prisiminėm, kai atsirado ši idėja.

O filmavimo dieną nutiko dalykas, kurio suplanuoti negalėjom.

Saulė atsispindėjo nuo šalia esančio stiklinio pastato ir apšvietė pagrindinę sceną taip, kaip patys vargu ar būtume galėję sau leisti.

Popierinę biurokratiją palikom praeičiai.

Ir pristatėm naują skaitmeninių parašų superžvaigždę – Dokobit.

O mums šitas darbas liko kaip geras priminimas, kiek daug galima papasakoti vien vaizdu.

Užduotis buvo paprasta – reikia daugiau statybininkų.

Skamba paprastai.

Bet.

Buvo viena sąlyga: tai jokiu būdu negali būti dar vienas darbo skelbimas.

Per pokalbį išsigryninom pagrindinę žinutę:

KRS gerai moka.

OK.

O kur vaizde labiausiai matosi pinigai?

Repo klipe.

Brangūs automobiliai, prabangūs namai ir visas demonstratyvus „žiūrėkit, kaip man sekasi“ pasaulis.

Taip atsirado reperis – su aiškia aliuzija į jaunesnių dienų SEL.

Reperis rodo, koks jis turtingas ir kietas.

Staiga jį nutraukia KRS statybininkas.

Nes KRS jam moka TAIP gerai, kad jam...

Tikruose repo klipuose prabangai parodyti skiriamos trys ar daugiau minučių.

Mums tą patį reikėjo pasiekti per 20 sekundžių ir dar papasakoti siužetą.

Per kelias sekundes žiūrovas turėjo atpažinti visą repo klipo prabangą.

Vaizdas turėjo būti pakankamai rimtas, kad atrodytų kaip tikras muzikinis klipas, ir pakankamai tikslus, kad suveiktų komedija.

Dvaras, Lamborghini, policininkai, šokėjos, traktorius.

O nufilmuoti visa tai turėjom per vieną naktį.

Žinutę „KRS gerai moka“ pavertėm 20 sekundžių repo klipu, kuris kartu yra ir darbo skelbimas.

O mums šitas darbas liko kaip pavyzdys, kad net recruitmentą galima paversti reklama, kuri pati turi charakterį.

Altero padeda žmonėms palyginti paskolas.

Kalbantis atradom esminę problemą.

Daug žmonių paskolą ima tiesiog savo banke.

Nes ten jau turi sąskaitą. Nes banką pažįsta. Nes jaučiasi įsipareigoję būti ištikimi savo bankui.

Ir dažnai net neieško kitų variantų, nors geresnių gali būti pilna.

Čia ir atsirado kampanijos mintis:

Ištikimybė neapsimoka.

Žodį „ištikimybė“ iš finansų perkėlėm į santykius.

Bankas tapo barzdota nuotaka, o paskola – beveik viso gyvenimo įsipareigojimu.

Nes imti paskolą vien dėl to, kad visada buvai su tuo pačiu banku, kartais tikrai primena labai blogą vestuvių sprendimą.

Vestuvėms reikėjo bažnyčios.

Su tokia idėja tikros bažnyčios net nesvarstėm.

Ilgai ieškojom ir radom renginių erdvę, kuri, kaip paaiškėjo, kadaise buvo sinagoga.

Beliko koncertų salę paversti pseudo šventykla.

Pastatėm altorių, išklijavom vitražus ir sukūrėm bažnyčią, kurios ten nebuvo.

Paskolų palyginimo platformos naudą pavertėm santykių metafora: ištikimybė neapsimoka.

O mums šitas darbas liko kaip pavyzdys, kad net labai racionalų finansinį produktą galima papasakoti per vieną aiškią žmogišką mintį.

Pradžioje užklausa skambėjo gana paprastai: reikia video apie Teltoniką.

Kalbantis paaiškėjo, kad tikroji užduotis daug konkretesnė. Teltonikai reikėjo jaunų inžinierių.

Įmonė didelė, rimta, technologinė. Bet jos įvaizdis tuo metu buvo gana konservatyvus, o žmonės, kuriuos reikėjo prisikviesti, gyveno visai kitame technologijų pasaulyje.

Reikėjo rasti kalbą, kuri jiems būtų įdomi.

Technologijos turi savo superžvaigždes.

Zuckerbergas. Bezosas. Muskas. Net Iron Manas.

Apie juos kalba visi.

Bet tada atsirado paprasta mintis: už visų tų technologijų superžvaigždžių iš tikrųjų stovi paprasti inžinieriai.

Ant jų laikosi Facebookas, Amazonas ir visas technologijų pasaulis.

World’s greatest — powered by engineers. Powered by Teltonika.

Sukūrėm kelis siužetus, kuriuose parodijavom Zuckerbergą, Bezosą, Muską ir Iron Maną.

Zuckerbergas gali būti labai svarbus.

Kol inžinierius neišjungė serverio.

Tas pats principas veikė ir kituose siužetuose: technologijų dievams tenka pripažinti, kad jie priklausomi nuo žmonių, kurių paprastai niekas nemato.

Idėją pristatinėjom konkurse kartu su gerokai didesnėmis agentūromis.

Kambaryje – maždaug dešimt Teltonikos žmonių, tarp jų ir įmonės vadovas.

O mes siūlom rimtai Lietuvos technologijų įmonei pasijuokti iš Zuckerbergo, Bezoso, Musko ir Iron Mano.

Kojos ten drebėjo.

Tikrai ne pats saugiausias ėjimas.

Bet idėja laimėjo.

Pirmas jausmas laimėjus – euforija.

Antras – o blemba, dabar reikės ją nufilmuoti.

Iki tol tokio production mastelio nebuvom turėję. Vien Zuckerbergo ofiso scenoje reikėjo apie 30 žmonių masuotės, o aikštelėje iš viso sukosi maždaug 50 žmonių.

Mes niekada nebuvom to darę.

Inžinierius pastatėm į technologijų pasaulio centrą – kaip žmones, be kurių neveiktų net didžiausi jo vardai.

O mums šitas projektas tapo lūžio tašku: pirmą kartą įgyvendinom tokio mastelio productioną ir pamatėm, kad rimtas technologijų brandas gali pasiimti mūsų humorą bei drąsesnę idėją.

Tuo metu kazino reklamos dažniausiai sukosi apie du dalykus.

Seksualizuotas moteris.

Arba sportą.

Uniclub norėjo visai kito tono.

Solidesnio. Kinematografiškesnio.

Jeigu kalbam apie taisykles – kas jas filmuose supranta geriau už mafiją?

Taip atsirado sandoris, duobė, mafijos bosas ir visa kriminalinio filmo situacija.

Norėjom, kad pirmas kelias sekundes žmogus tiesiog žiūrėtų sceną ir lauktų, kuo viskas baigsis.

Punchline’as visą mafijos istoriją sugrąžina į Uniclub pažadą:

Tavo kazino, tavo taisyklės.

Holivudą sugalvojom. Dabar reikėjo jį nufilmuoti Lietuvoje.

Scenarijui reikėjo miško, duobės, automobilių ir lėktuvų angaro.

Angarą radom keliasdešimt kilometrų už Vilniaus – tikrą, su mažais lėktuvais ir sklandytuvais viduje.

Filmavom naktį.

Buvo žiauriai šalta.

Bet būtent ten ir gavom tą klasikinio veiksmo filmo atmosferą, kurios ieškojom nuo pradžių.

Uniclub kazino išvedėm iš įprastų sporto ir seksualizuotų moterų klišių į savą kino pasaulį, kuriame „Tavo kazino, tavo taisyklės“ tapo pačiu siužetu.

O mums šitas darbas liko kaip vienas pirmųjų didesnių projektų, kuriame reklamą leidom sau kurti kaip kiną.

Reikėjo pakviesti žmones savanoriauti.

Pirminė idėja, kurią gavom, buvo gana standartinė: Ilona Balsytė pažiūri į kamerą ir pasako: „Eik savanoriauti.“

Bet nesinorėjo moralizuoti ar aiškinti, ką žmonės turėtų daryti.

Ilona Balsytė – aktorė, turinti labai daug veiklų.

Ir ji vis tiek randa laiko savanorystei.

Tai ir tapo istorijos širdimi.

Užuot sakę žmogui, ką jis turėtų daryti, parodėme žmogų, kuris tai jau daro.

Keliavome kartu su Ilona per jos tikrą gyvenimą.

Filmavome, kaip ji moko vaikus muzikos, dėsto studentams ir režisuoja spektaklius.

Važiavome į tolimą miestą filmuoti jos vaidinimo.

O tarp visų šių veiklų Ilona iš tikrųjų rado laiko aplankyti vienišus senjorus tremtinių namuose.

Nieko nereikėjo vaidinti.

Tai buvo tikras, gražus ir labai žmogiškas momentas – nesuvaidinta visos istorijos kulminacija.

Trumpas, nuoširdus pasakojimas apie Iloną ir jos savanorystę.

Tiesiog įkvepiantis pavyzdys, kad laiko galime rasti visi.

Molėtai norėjo pakviesti verslininkus kurtis čia.

Turėjo kuo juos sudominti.

Infrastruktūra. Sklypai. Nuolaidos. Skaičiai.

Viskas teisinga. Viskas svarbu.

Bet vien gero sąrašo neužtenka, kad žmogus imtų ir perkeltų savo verslą į kitą miestą.

Nes vietą renkasi ne tik verslas. Ją renkasi ir žmogus.

Žmonės. Jų energija. Jų idėjos. Jų kuriami verslai. Ryšys, kuris atsiranda, kai žmonės vieni kitus pažįsta ir palaiko.

Todėl nusprendėm Molėtų neparduoti per statistiką.

Užuot vardiję privalumus, parodėm žmones, kurie čia jau kuria, dirba ir gyvena.

Nebandėm įrodinėti, kad Molėtuose gera kurti verslą.

Tiesiog leidom tai pamatyti.

Dirbom dokumentiškai.

Su tikrais vietiniais žmonėmis ir jų verslais.

Kiekvienas jų atsinešė savo charakterį, savo tempą ir savo mažą Molėtų dalį.

Vienas kuria. Kitas augina. Trečias buria aplink save žmones. O iš šių skirtingų istorijų susidėjo vienas gyvas vietos portretas.

Molėtai tapo ne fonu, o pagrindiniu personažu.

Verslo komunikacija, kuri nekalba vien apie lengvatas, sklypus ar infrastruktūrą.

Ji kalba apie vietą, kurioje norisi būti.

Apie žmones, tarp kurių galėtum įsikurti, kurti ir augti.

Reikėjo parodyti SEB Tech kaip vietą, kurioje žmonėms iš tikrųjų patinka dirbti.

Ne taip paprasta, kaip skamba.

Bankas daug kam vis dar asocijuojasi su taisyklėmis, kostiumais ir biurokratija.

O žmogus, renkantis darbą, gali nueiti į startupą, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo daugiau laisvės, energijos ir gyvenimo.

Suradom tris žmones, kuriems iš tikrųjų patinka jų darbas SEB Tech.

Ir su jais pasikalbėjom.

Neieškojom taisyklingų atsakymų.

Ieškojom tikrų.

Tekstas atsirado iš žmonių kalbos.

Iš sakinių, kurių nesugalvotum, jei bandytum parašyti dar vieną employer branding reklamą.

Mūsų darbas buvo jų pasakojimus sudėti į istoriją, išlaikant tai, kas juose svarbiausia – tikrumą.

Kodėl gera dirbti SEB Tech, leidom papasakoti patiems ten dirbantiems žmonėms.

O mums šitas darbas liko kaip priminimas, kad employer branding’e stipriausias tekstas kartais gimsta ne prie kompiuterio, o interviu metu.

PhonicMind – AI paremtas muzikos įrankis, galintis išskaidyti dainą į atskiras dalis. Vokalą. Būgnus. Bosą. Likusią muziką.

Gali nuimti vokalą ir dainuoti pats. Išjungti instrumentą ir groti jo partiją. Arba pasiimti atskiras dalis ir iš jų kurti kažką savo.

Puikus įrankis. Bet kaip iš to sukurti žmogišką istoriją?

Taip atsirado mūsų herojus. Žmogus, kuris kažkada norėjo groti muziką, bet gyvenimas tą svajonę po truputį nustūmė į šalį.

Kasdienybė užgožia. Aplinka nepalaiko. Svajonė nusikelia į „kada nors“. Bet noras niekur nedingsta.

Kol ateina momentas rinktis: arba dabar, arba niekada.

Produkto demonstracijos nespaudėm į kelias sekundes ekrano įrašų. Norėjom parodyti jausmą, kurį jis gali duoti. Ir norėjom, kad tai jaustųsi kaip kinas.

Todėl vaidinti pasikvietėm profesionalius kino ir teatro aktorius. Didžiąją klipo dalį filmavom Vilniaus Menų fabrike LOFTAS – vietoje, kur iš tikrųjų vyksta koncertai, buriasi alternatyvios muzikos bendruomenė ir į sceną lipa muzikantai.

O visą istoriją lydėjo Happyendless „Power Forever“. Gavom teises naudoti kūrinį ir aplink muziką statėm visą klipo emociją. Istorijos pabaigoje herojus pagaliau grįžta prie savo svajonės ir ima groti. Play the Music You Want.

Muzikinis filmas apie žmogų, kuriam PhonicMind tampa postūmiu pagaliau grįžti prie senos svajonės ir iš „kada nors“ pereiti į „dabar“.

Dream Dating – pažinčių programėlė žmonėms iš Rytų Europos, gyvenantiems svetur.

Nauja šalis. Nauji žmonės. Nauja kultūra. Pažinčių programėlių netrūksta. Tai kuo ši galėtų būti kitokia?

Ieškodami atsakymo grįžom prie vieno labai paprasto jausmo.

Gyvendamas svetur gali ilgėtis namų. Bet namai nėra vien butas, miestas ar šalis. Namai gali būti žmogus.

Čia ir atsirado mūsų istorija. Dream Dating suveda du žmones, o jų pažintis po truputį tampa kažkuo daugiau – galimybe svetur vėl pasijusti namuose.

Pasirinkom romantinio trumpametražio filmo toną ir profesionalius aktorius. Programėlė istorijoje turi labai konkretų vaidmenį – dėl jos mūsų herojai susitinka.

Toliau jau galėjom pasakoti apie tai, kas nutinka po matcho: apie artumą, ryšį ir žmogų, su kuriuo svetima vieta gali pradėti jaustis sava.

Dream Dating padeda dviem žmonėms atrasti vienas kitą.

O jų pažintį pavertėm romantine istorija apie tai, kaip žmogus svetur gali tapti namais.

Turizmo reklamą galima padaryti pagal seną receptą.

Dronas. Gamta. Baidarė. Cepelinas. Saulėlydis.

Ir viskas tvarkoj.

Tik po minutės jau nebeatsimeni, kur buvai.

Ignalinai norėjosi kito kelio.

Ne dar vieno gražių lokacijų montažo, o istorijos, kuri leistų vietą ne tik pamatyti, bet ir pajusti.

Taip atsirado Ignalinos legenda.

Legenda tikra. Bet nenorėjom jos herojams užmauti vyžų, aprengti lininiais marškiniais ir tiesiog iliustruoti senovės.

Pažiūrėjom į ją kaip į mistinį filmą.

Mūsų herojus atvyksta į Ignaliną ieškoti legendinės jos dvasios – paslaptingos merginos, kuri vis pasirodo ir veda jį toliau. Jis seka ją per Ignalinos kraštą.

O kelionės pabaigoje supranta, kad dvasia, kurios visą laiką ieškojo, ir buvo pati kelionė.

Istorija prasideda traukinyje. Tik viso traukinio filmavimui išsinuomoti neturėjom biudžeto.

Todėl įšokom į važiuojantį reisą ir traukinio scenoms turėjom tiek laiko, kiek užtrunka nuvažiuoti kelias stoteles.

Ignalinoje reikėjo išlipti. Ir tą išlipimą dar reikėjo spėti nufilmuoti.

Toliau keliavom per skirtingas Ignalinos lokacijas, o visą istoriją sujungė specialiai filmui sukurta originali muzika.

Ignalinos legenda atgijo šiuolaikinėje kelionėje per kraštą.

O vietos, kurias paprastai tiesiog parodytum turizmo reklamoje, tapo pačios istorijos dalimi.

Vilnius Stories neturėjo užsakovo. Neturėjo ir brief’o, nustatytos trukmės ar biudžeto. Tiesiog norėjom padaryti tokį filmą apie Vilnių, kokį patys norėtume pamatyti.

Kurdami pradėjom nuo klausimo – kas iš tikrųjų yra miestas?

Ir atsakymas pasirodė gana paprastas: miestą kuria žmonės. Jų veikla, kultūra ir mažos kasdienės istorijos.

Pradžioje turėjom daugiau nei dešimt vietų ir idėjų. Iš jų liko penkios trumpos istorijos.

Rytinis ėjimas per tuščią Senamiestį po vakarėlio. Kebabas ant Tauro kalno.

Vingio parkas – beveik tikras miškas miesto centre.

Šiuolaikinis verslo Vilnius, iš kurio per kelias minutes gali atsidurti prie Baltojo tilto ar pakilti oro balionu.

Ir naktinis „Grafiti“ etiudas apie žmones ir subkultūras, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai kitaip, nei yra iš tikrųjų.

Kiekvienai vietai ieškojom savo atmosferos ir mažos istorijos. Nenorėjom parodyti viso Vilniaus. Norėjom palikti jausmą, kad dar kažko nepamatei ir norisi eiti pačiam pažiūrėti, kas ten toliau.

Projektą patys sugalvojom, organizavom ir finansavom. Prie jo prisidėjo ir profesionali komanda, patikėjusi idėja.

Filmavimai išsitęsė per vasarą. Kartais saulė buvo per aukštai. Kartais nusileisdavo greičiau, nei spėdavom nufilmuoti.

Per popiežiaus vizitą, uždarius gatves, su technika rankose teko bėgti į Gedimino kalną, kad dar pagautume besileidžiančią saulę. O naktinis filmavimas buvo sunkiausias ir reikalavo daugiau technikos.

Vilnius Stories sulaukė daug organiško dėmesio. Tiek, kad apie projektą pakvietė pasikalbėti į LRT.

Per tuos metus pasikeitė ir pats miestas. Pastato ant Tauro kalno jau nebėra. Grafičių sienos prie Neries – irgi.

Todėl šiandien filmas liko dar ir kaip mažas prisiminimas apie Vilnių, kurio dalies jau nebepamatysi.