Vilnius Stories neturėjo užsakovo. Neturėjo ir brief’o, nustatytos trukmės ar biudžeto. Tiesiog norėjom padaryti tokį filmą apie Vilnių, kokį patys norėtume pamatyti.
Kurdami pradėjom nuo klausimo – kas iš tikrųjų yra miestas?
Ir atsakymas pasirodė gana paprastas: miestą kuria žmonės. Jų veikla, kultūra ir mažos kasdienės istorijos.
Pradžioje turėjom daugiau nei dešimt vietų ir idėjų. Iš jų liko penkios trumpos istorijos.
Rytinis ėjimas per tuščią Senamiestį po vakarėlio. Kebabas ant Tauro kalno.
Vingio parkas – beveik tikras miškas miesto centre.
Šiuolaikinis verslo Vilnius, iš kurio per kelias minutes gali atsidurti prie Baltojo tilto ar pakilti oro balionu.
Ir naktinis „Grafiti“ etiudas apie žmones ir subkultūras, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai kitaip, nei yra iš tikrųjų.
Kiekvienai vietai ieškojom savo atmosferos ir mažos istorijos. Nenorėjom parodyti viso Vilniaus. Norėjom palikti jausmą, kad dar kažko nepamatei ir norisi eiti pačiam pažiūrėti, kas ten toliau.
Projektą patys sugalvojom, organizavom ir finansavom. Prie jo prisidėjo ir profesionali komanda, patikėjusi idėja.
Filmavimai išsitęsė per vasarą. Kartais saulė buvo per aukštai. Kartais nusileisdavo greičiau, nei spėdavom nufilmuoti.
Per popiežiaus vizitą, uždarius gatves, su technika rankose teko bėgti į Gedimino kalną, kad dar pagautume besileidžiančią saulę. O naktinis filmavimas buvo sunkiausias ir reikalavo daugiau technikos.
Vilnius Stories sulaukė daug organiško dėmesio. Tiek, kad apie projektą pakvietė pasikalbėti į LRT.
Per tuos metus pasikeitė ir pats miestas. Pastato ant Tauro kalno jau nebėra. Grafičių sienos prie Neries – irgi.
Todėl šiandien filmas liko dar ir kaip mažas prisiminimas apie Vilnių, kurio dalies jau nebepamatysi.
Birutė suvirškins
Turi brief’ą – gerai.Neturi brief’o – irgi gerai.
Parašyti mums